Gyvenimo “dėsnis”
Rytas ir nečiulba paukščiai ; < ... Taip, nes tai Ruduo...
Tai dar vienas svečias , dar viena aplinkybė daug ką pakeisti… Ruduo - netubulas metų laikas džiaugtis gyvenimu, bet nei vienas neesame tobulas… Ir džiaugtis gyvenimu nereikia tobulos aplinkos… Nors ištikrųjų man liūdna dabar, nes juočiuos viena ir džiaugsmas pabėgo… Nors reikia tiek nedaug kad vėl mano veide atsirastų šypsena : vieno gero draugo kuriuo galėčiau pasitikėti ir normalios šeimos su kuria galėčiau atsisėsti prie pietų stalo ir pašnekėti… To neturėjau niekad, o apie tai šnekėti man skaudu ir akys visada sudrėksta, kartais net tampa šuliniu… Kartais net keista regėti tuos , kurie laimingi būna nusipirkę naują telefoną ar kad rado litą… Galbūt jiems tai daug ir jie laimingi, bet ši laime laikina. Už tą litą nusipirksi ledą o telefonas gali sugest, tuomet vėl mes visi nelaimingi ir ieškom laimės kitur. Suradę ir vėl prarandam, o praradę vėl atrandam - toks gyvenio dėsnis ir žinot kas nutinka kai nutrūksta dėsnio grandinė.
Rodyk draugams
niekada nezinosi kada ateis laikai be gyvenimo desniu. ;D
Patiko tavo mintys! netgi labai… sutinku, zmones vertina pinigus ir materealu pasauly, o tai kas viduj pasidare banalu banalu… tureti draugu yprasta, nors ne visiems.. bet apie tai juk irgi kalbeti banalu…
Ačiū Tau… Daug darome banalių dalykų, bet kartais be banalumo apseiti neįmanoma.
na man labai patiko pradzia…
ačiū. Gerai, kad bent pradžia.
aciu…skaiciau ir kaikuriuose vietose maciau save, kai man buvo sunku,kai praradau brangu zmogu,kai maniau ,kad pasaulis nieko vertas,bet atsirado kitu…pazystamu o gal draugu, kurie iseis o gal isliks…
TAi labiausiai ir įskaudina. Visų pirmą jie ateina, o po to… Išeina.