Purvinybės skandalai.

Keistas jausmas, kai esi laimingas dėl… Dėl nieko !!! :) Tiesiog šypsausi ir tiek. Graži diena, šviečia saulė ir aš jai nenusileidžiu. Grožis, pasaulis gražus tada kai esi kažkuo gražus pats. Nors žinoma, sunku tai suprasti kai nematai saulės ir šypsena nugali liūdesys. Bet šiandien ne ta diena, šiandien diena kuria aš džiaugiuosi…

Atsirado nauji žmonės mano gyvenime ir jaučiu, kad galbūt jie apsigyvens ilgam mano širdy.. Nežinau kodėl, gal todėl, kad aš juos iškart pradėjau vadinti draugais? O gal todėl, kad man kaip tik tokių trūksta? O gal tai vadinama “meile iš pirmo žvilgsnio”? Jie šiaip ar taip praskaidrino mano kasdieninę tamsą ir atnešė į ją saujelę šviesos. Ir už tai aš jiems dėkinga.

                                          [Taip aš jaučiuosi šiandien, taip lyg siekčiau saulę.]

Kartais,kai nieko nemyliu, aš myliu vandenį,

Jis sakidrus ir tyras , jis nedūžta kol nevirsta ledu.

Kartais, kai nieko nesulaukiu, aš laukiu vėjo,

Jis švelnus, nematomas ir  nepabėga, kol nevirsta viesulu.

Kartais, kai nieko neturiu, aš turiu gyvenimą .

Jis pasaka, stebuklas, jis gyvybė, kol nevirsta skausmu.

Kartais, kai neturiu kuo tikėt, aš tikiu paprasčiausiu melu.

                                                                               [sHaMas_Kartais.mp3]

Ačiū sHaMui už prasmingus žodžius.

Sako : pažvelk tiesai į akis. Bet, kad šios ašarotos!!! Ką Jūs jai padarėt, kas jai nutiko, kas? Kur

dingo jos spindinčios akys, kurios niekad neapgauna? Tiesos ašarotos akys nepasako… Ir iš kur

atsirado melas - kupinas pagiežos ir keršto? Dabar jis karaliauja, dabar jo sielos veidrodžiai spindi.

Tik jo siela netyra, nes tyrumas nebeturi galios. Dabarkam tik pažvelgsi į akis, vien tik melas…

Šaltas kaip ledas… Kodėl dabar visi tokie abėjingi kito nelaimei, kodėl? Aš tikiu, kad nevisada viskas

buvo taip… Viskas keičiasi. Ir kam reiktų už visą tai dėkoti? Jai Dievas kūrė visą pasaulį, kam

kūrė blogį, jei pasak jo Blogis jo priešas? Kam jis sukūrė kančias, jei net pats jis jas turėjo kentėti?

                                     [- Nušluok, aš išsipurvinau kojas!] 

Prašau, nesupraskit manęs klaidingai.

Prašau, nesupraskit niekaip…

Keistas tas gyvenimas, jei pats nenueini jis tave nuveda.

Kaip ir vakar - dar viena gyvenimo išdaiga : Mano draugas nukrito nuo stogo ir smarkiai susižalojo , jei tiksliau susilaužė koją. Jį išvežė į Klaipėdos ligoninę , paguldė į traumatologijos skyrių, penktąją palatą. TAigi, 14,30 aš Klaipėdoje ir turiu vos pusvalandį laisvo laiko, einu šalia vaikų ligoninės, pamatau duris ir pasuku link jų… Užlipu į antrąjį aukštą kuriame buvo užrašas : Chirurgijos - traumatologijos sk. Mintyse : pataikiau ir suku į dešnę. Praveriu penktos palatos duris ir iškart suprantu jog pataikiau ne pas jį… Taip, žinoma , ne visi akli pamato jog pasukus po dešnę tau praneša jog čia : Chirurgijos sk. Bet, aš nesuklydau atverdama tas duris… Ten gulėjo mano klasiokė, po sunkios avarijos, tik ką pervežta iš reanimacijos… O apie jos nelaimę aš nieko nežinojau…  Ir kas ten mane nuvedė? Gal tai tik sutapimas? Aš manau - Ne, ji visgi mano buvusi geriausia draugė, kuri vos nepasitraukė iš gyvenimo ir galbūt mano pasirodymas ne toje palatoje kurioje norėjau, DVI drauges suartins dar labiau…

[ - Eime !, taip, aš tam balsui pasidaviau... ]

Rytas ir nečiulba paukščiai ; < ... Taip, nes tai Ruduo...

Tai dar vienas svečias , dar viena aplinkybė daug ką pakeisti… Ruduo - netubulas metų laikas džiaugtis gyvenimu, bet nei vienas neesame tobulas… Ir džiaugtis gyvenimu nereikia tobulos aplinkos… Nors ištikrųjų man liūdna dabar, nes juočiuos viena ir džiaugsmas pabėgo… Nors reikia tiek nedaug kad vėl mano veide atsirastų šypsena : vieno gero draugo kuriuo galėčiau pasitikėti ir normalios šeimos su kuria galėčiau atsisėsti prie pietų stalo ir pašnekėti… To neturėjau niekad, o apie tai šnekėti man skaudu ir akys visada sudrėksta, kartais net tampa šuliniu… Kartais net keista regėti tuos , kurie laimingi būna nusipirkę naują telefoną ar kad rado litą… Galbūt jiems tai daug ir jie laimingi, bet ši laime laikina. Už tą litą nusipirksi ledą o telefonas gali sugest, tuomet vėl mes visi nelaimingi ir ieškom laimės kitur. Suradę ir vėl prarandam, o praradę vėl atrandam - toks gyvenio dėsnis ir žinot kas nutinka kai nutrūksta dėsnio grandinė.