BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mes keisti ir tą žino visi.

Sunku sutikti žmogų, po šitiek metų nesimatymo.
Sunku jam pažvelgti į akis, kurios šnabžda tau praeitį, praėjusias akimirkas, o šios, tą akimirką, tau tampa nusuvokiamos.
Tiesiog kažkas cypia ausyse ir tu bėgi. Bėgi nuo to žvilgsnio, kuris tau tolimas ir kartu labai artimas. Bėgi ir tarsi žinai, jog jis nori , kad dingtum.. O tuomet, šis tau nusišypso, nevilties pilnom akim, nuleidžia galvą ir pranyksta minioje. Lyg varna nakty ir nesugrįžta… Tu, lėki namo, įsikniaubi į pagalvę ir meldiesi, tam kurį matei sekundę, kurį jauti giliai širdyje ir ten, visa esybe trokšti dar kart jį sutikti, kad išgirstum jo balsą, kurio taip pasiilgai.
Tik nežinai, ar nepristigs tau jėgų ir vėl nedėsi į kojas…

Rodyk draugams

Dalupau…

- Kurva, užkniso.. eik nahui, bled…
- A jau patvarkei savo alų?
- Joo, dalupau. Dalupau bled.
- Kurva, čiulpk ***i ir šok tango ble…
- Žaidžiam Csą?
- Mgh, o ką ji darys?
- Žais. išmoks…
- Krč, man galva apsisuko.
- Čiešini, arklio auka, ble. Nuobodu, einu Cs.

Štai žmonių gyvenimo vertybės… Supraskit kaip nori. Tai ne žemaičiai ir ne dzūkai. Tuo labiau ne Lietuviai. Tai ne rusai ir ne Italai… Tai mes, kaip pasakytų senoji Lietuvių karta…

Rodyk draugams

Be temos.

KAIP gera, KAI gali NUO kažko PAVARGTI.
JAUTIESI nevisiškai BEVILTIŠKAS.

Rodyk draugams

Šifihana, Mielas drauge.

Žinai ką? Nežinai? Dabar sužinosi.
Gi man visai nesvarbu ką tau šnabždėjo vėjas
Ir ar užuodi šitą mėšlą.
Ir man visai nesvarbu, kad tas mėšlas kvepėjo cinamonu.
Ir, žinai, man visai nesvarbus TU, racizmo purvina auka
Ir netodėl kad aš prieš, o todėl, kad tu - kartu ir nacis,
Įsigręžęs teisingumo varžtą sau į smegenis.
Nors žinai, tų tokių net neturi.
Ir dar. Gal malonėtum dingti, egoizmo papirktas buvęs drauge?…
Tu mane skaudini, aišku?!

[Ups.]

Rodyk draugams

Ašara.

Norėčiau sužinot ką kiekvienam reiškia ašara?

Kas joj?

Iš kur ji?

Kokį kelia ši praeina kol pagaliau ištrykšta ?

Kaip atkirt, kai ašara nuoširdi, o kada suvaidinta?

Aš to niekap nesuprantu, gal supranti tu?

Rodyk draugams

Atsisveikinimo laiškas.

Matau, taip nori viską baigti… Aš nesipriešinsiu, neverksiu, nemaldausiu … Tik man kažko gaila… Tavęs? Savęs? Draugystės mūsų gal… Man gaila tų rytų, kai atsikėlus rasdavau tavo laišką, su begale žodžių : myliu, man gaila tų dienų , kai kartu susėdę mes juokiamės… vienas iš kito… Man gaila to lietaus, kuris mums plovė ašaras per barnius, man gaila tos žadėtos, bet  nepadainuotos lopšinės… Gaila tavo apkabinimų, kuriuos aš taip mėgau… Man gaila tos šilumos, kurią jaučiau kai buvai šalia ir šypsenos, kuri nušvisdavo su kiekvienu geru žodžiu … Ačiū tau už tai, ačiū kad leidai jaustis laimingai… Ir atsiprašau už viską, atsiprašau kad leidau sau tave mylėti ir atsiprašau : aš sakiau neverksiu, bet ašara rieda mano skruostu. Žinok, tai skaudžiausias mano melas…

Laikas man išeiti… ir ,gaila, niekad nebegrįšti…

[žinau, niekad tu šito laiško neperskaitysi, nes aš taip ir nedrįsiu tau jo išsiųsti. . . ]



 

išeinu . . .

Rodyk draugams

Pilnaprotystės sulaukusi pensininkė.

Štai, rašo jau pilnaprotystės sulaukusi pensininkė. Bet protas kaip muilas, kuo daugiau plausi, tuo labiau mažės.

Mano galva išpampusi kaip mėsos pergrūsta žarna… Kojos nebelaiko manęs ant žemės, o nugara atsisako stovėti. Jaučiuosi kaip menopauzės sąvininkė. Kaip pensininkė, kuri jau nebegali net užlipti į kambarį, kuri gali tik tysoti lovoj ir valgyti košę užsivarvindama su pienu… Kaip skuduras, išgręžtas ir pergręštas… Jėgų - 0 promylių. Bet reikia ištverti iki Šeštadienio. šis pavadinimas man skamba kaip Dievas. Kaip norėčiau dabar gultis ir užmigti žiemos miegu ir atsibusti pavasarį, kai jau pakvimpa Vasara ir ilgom atostogom, jūra ir laisvalaikiu, miegojimu iki 14 h ir šventėmis. Bet…  

Bet dar laukia darbas raudonas , juodas ir šiaip, spalvotas prakaitas kol išauš tas rytas, kai sakysiu : o taip, aš pailsėjusi.

 

Rodyk draugams

Draugai tampa praeiviais.

Gaila, kai draugai tampa praeiviais…”…

Gaila, tikrai gaila. Ypač kai tave palieka ant ledo gimtadienio proga. Smagu, kai netenki artimo žmogaus būtent tą dieną. Netenki.. nesupraskit to žodžio kaip - miręs. Ne, tai visai kas kitą, tai yra tai,  - kai žmogus arti tavęs, bet jis nėra artimas, nors kažkada tokiu buvo…

                                   

Vat čia, toji sankryža kurioj mes pirmą kart atsisveikinom, ta, kur mes visad susitikdavom ir ta, kur mes visad nenorom išsiskirdavom palyda ilgo pašnekesio… Visa tai dužo… Nežinau, sako: Nutraukus siūlą, vistiek lieka mazgas… Taip ir su draugyste. Skaudu, bet taip turėjo būti. Vistiek nieko nėra amžino, kad ir kas ką sakytų. Būtu smagu jei dar kart susitiktume, apsikabintume ir vėl viskas būtų gerai… Bet tai tik noras, o norai niekad neišsipildo be darbo… Šiuo atvėju neišsipildys dėl abėjingumo… Dėl šaltos pasaulėžiūros.

Rodyk draugams

Karalių pasaka…

Jeigu numirčiau, ar su manim žaistum?

Kartą gyveno karalius, jis valdė žvaigždes ir vėjus. Ir leido įsakymus saulėt tekėt ir leistis…

O jeigu numirčiau, ar plaukus šukuotum man?

Ėjo kartą karalius keliu, ten rado ėriuko pėda.

Ją norėjo ant delno paimt, bet subiro eriuko pėda.

O jeigu numirčiau, ar mane tu migdytum?

Senas sulinkęs karalius verkia dabar prie eriuko pėdos…

O jeigu numirčiau, o jeigu numirčiau.. ?

[jieva.]

Nuo mažens visi girdėjome apie pasakas, kur karalius ir karalienė gyveno ilgai ir laimingai įveikę visus sunkumus… Bet taip nebūna… Kažkas įveikęs sunkumus miršta, taip ir nespėjęs sužinot kiek daug padarė… ; <

 

Rodyk draugams

Aš laiminga esu.

Neturiu kitų žodžių, tik šiuos, ir tie - ne mano…

Aš laimingas esu,

Laimingesnio pasauly nėra.

Netikėkite mano skausmu.

Aš laimingas esu

Tarp nakties valandų, 

Svaigulingos kančios ugnyje…

Aš laimingas esu,

Laimingesnio pasauly nėra.

[V. Mačernis.]

 

 

Rodyk draugams